Rugiagėlių (bot. centaurea cyanus) hidrolatas teikia ypatingą pagalbą akims. Rugiagėlių vanduo, žiedai ir vandeninės jų ištraukos nuo seniausių laikų naudojamos akims plauti, akių kompresams. Rugiagėlių hidrolatu galima raminti ištinusius, niežtinčius, sausus vokus, paraudusias, pavargusias akis nuo dulkių, o ypač televizoriaus ar kompiuterio ekrano.

Rugiagėlės yra žemdirbiškos Viduržemio jūros kultūros simbolis, siekiantis akmens amžių. Centaurea vardas pasakoja apie antikos laikus, kentaurą Chironą, kuris rugiagėlių žiedais išgydė savo draugą Achilą, sužeistą Hidros nuodais pateptomis strėlėmis. Keltininkas kentauras Chironas, kuris plukdydavo mirusiuosius per Letos upę į pomirtinę karalystę, išmokė žmones naudotis vaistingais augalais, taip pat ir „mėlynąja gėlele“… Hidra antikinėje mitologijoje buvo vaizduojama kaip siaubinga vandenų gyvatė, vėliau krikščionybėje tapusi slibinu, kurį pamynė Dangaus Karalienė, Mergelė Marija. Ir vėlgi kuklutė parugių gėlelė papuošė dangišką sostą – mėlynos kentaurėjos buvo dažnai tapomos viduramžių ir renesanso freskose bei paveiksluose.

Senajame Egipte rugiagėlės vaizduojamos jau 4 tūkst. pr. Kr. (akmens ir bronzos amžiais). Rugiagėlės visuomet gyveno greta javų, o žiedų spalva priminė mėlynuosius lotosus (Nymphaea coerulea). Galbūt dėl to, o gal dėl savo pačios nuostabių gydomųjų savybių, ji buvo laikoma gyvybės ir vaisingumo simboliu. Egipte ji buvo auginama kaip sodų gėlė ir vaizduojama sienų frizuose ir grindų mozaikose. Ypač mėgta rugiagėles tapyti ant fajansinių, glazūruotų indų ir ant emalės papuošalų.

Nuo Egipto klestėjimo iki Romos imperijos žlugimo laikų floristai rugiagėlėmis dekoruodavo kapus. Tutanchamono kape buvo rasta rugiagėlių vainikų ir girliandų kartu su mėlynųjų lotosų žiedlapiais. Rugiagėlės lydėdavo iškeliaujantį iš šio pasaulio į požeminę mirusiųjų karalystę kaip pagalba naujam gimimui arba kaip ženklas dievo Ozirio, kuris žuvęs nuo brolio Seto rankos, įžengė į požemių karalystę ir kasmet pavasarį atgimsta iš naujo.

Rugiagėlės įkūnija atgimimo galią. Nepaisant to, jog rugiagėlės buvo plačiai paplitusios Egipte, jos nėra kilusios iš ten. Jos greičiausiai buvo atgabentos iš Magribo.

Rugiagėlės taip pat simbolizuoja švelnumą, ištikimybę ir atsidavimą. Botičelis rugiagėles nutapė žymiausiuose savo kūriniuose – „Veneros gimime“ ir „Pavasaryje“. Tačiau jos kaip galios bei didybės simbolis vainiku apsupa Habsburgų herbą.

Rugiagėlė priklauso graižažiedžių augalų šeimai. Ji yra vienmetė žolė, kiekvieną pavasarį prisikelianti iš naujo, kartu su javais. Rugiagėlės labiausiai mėgsta augti rugių laukuose, todėl Lietuvoje tarpkaryje joms buvo priskirtas vokiškos kilmės romantizuotas vardas – rugiagėlė, jau mažai ką bendro turintis su antika ir Viduržemio jūros kultūra. Iki tol jos tiek slavų kalbose, tiek ir lietuviškai buvo vadinamos karališkesniu vosilkų ar vasilkų vardu. Kitos Lietuvos laukuose išdidžiai iškėlusios ryškiaspalves galvutes kentaurėjos (c. phrygia, c. pulcherrima ir kt.) vadinamos kilnesniu bajorių vardu. Mėlynosios gėlelės minimos daugelyje lietuvių liaudies dainų: „Pas savo anytėlę, pas savo niūrionėlę tu prisipjausi kalne dirselių, mėlynų vasilkė̃lių“. O dainos žodžiai: „Aš rugelius praskirdama, vosilkėlès pamindama, aš rasiu kelelį pas močiutę“, tolimu aidu atkartoja mirusiųjų karalystės keltininko Chirono motyvą.

Žemės ūkyje ėmus vis daugiau naudoti herbicidų, rugiagėlės kai kuriose Europos dalyse visiškai išnyko. Tačiau yra išlikę nemažai skundų rugiagėlėmis iš ankstesnių laikų – jos ne tik užgoždavusios javus ir taip sumažindavusios derlių, tačiau buvusios tikras vargas javų kirtėjoms ir pjovėjams. Nuo rugiagėlių pjautuvai ir dalgiai bemat atšipdavę.

Rugiagėlės žiedų distiliatai ir vandeninės ištraukos yra tradicinė pagalba akims, ypač nuo konjunktyvitų ir pavargusių akių. Prancūzijoje šios rugiagėlių substancijos netgi turi tradicinį pavadinimą – casse-lunettes (pažodžiui „įskilę žiūronai“).

1. „Hydrosols: the Next Aromatherapy“ by Suzanne Catty
2. „Understanding Hydrolats“ by Sh. Price